Pradinis Mes jais didžiuojamės Viktorija Globytė

Viktorija Globytė

: admin

Profesija:  Pagal diplomą – fizikė. (dabar doktorantūros studentė)

Mokyklą baigiau: 2010 metais.

Mano auklėtoja: Tamara Dudik. Auksinės širdies žmogus. Savo pavyzdžiu ji išmokė mus, kaip reikia rūpintis kitais ir juos mylėti. Prieš metus ar dvejus vienam iš Šiaulių laikraščių buvo straipsnis apie mano auklėtoją pavadinimu “Mokytoja be pravardės”. Tikrai – niekas net nedrįsom sugalvoti auklėtojai pravardės – ne iš baimės – iš pagarbos, nebent savų tarpe vadindavome ją vardu.

Studijos ir jų atvertos galimybės: Prieš keletą mėnesių įgijau fizikos magistrantūrs laipsnį Škotijos University of St Andrews. Atvertos galimybės – labai plačios. Tiesa, nors tas vardas ant mano diplomo beveik tiek pat svarbus, kiek mano diplomas, didžiausia nauda ar galimybė, kurią man suteikė studijos – tai (kaip ironiška) suvokti savo galimybes. Ne tai, kad tavo galimybės užsibaigia ten, kur tu gimei ir užaugai, bet tai, kad tavo galimybės visiškai priklauso nuo tavęs – kur tu pasiryši išvažiuoti, išeiti. Studijuodama tarptautiniame universitete tikrai supratau, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių, ypač dabar, kai mes turime visas galimybes išvažiuoti studijuoti į užsienio universitetus. Šiuo metu studijuoju bionanofizikos doktorantūroje: visos galimybės – priešaky.

Savo mokykla aš didžiuojuosi nes: nes nėra kitos tokios! Turėjau garbės sakyti baigiamąją kalbą per išleistuves, ir, nepaisant to, kad juokingai apsiverkiau, pasakiau tai, ką norėjau – mūsų mokytojai čia niekada nežiūrėjo į mus kaip į eilinius mokinius – jie mate mumyse žmones, matė mumyse augančias asmenybes ir padėjo jom augti. Išmokyti matematikos, istorijos ar fizikos gali daug žmonių, tačiau mokant tuos dalykus kartu ugdyti ir savarankiškus, gerus žmones – tai mano mokyklos, mano mokytojų,  ypatumas!

Pomėgiai: kartais nelieka laiko pagalvoti, ar dar tokių yra… Bet kai lieka, mėgstu kovos  menus – ITF Taekwondo, aplamai mėgstu sportą, taip pat stengiuosi neužmiršti muzikos – groju fleita. Taip pat mėgstu skaityti, domiuosi kitomis kultūromis, kalbomis.

Patriotas – tai… Šia tema galėčiau kalbėti valandų valandas. Po to, kai išvažiavau studijuoti į Škotiją susilaukiau daug replikų: “tai kokia tu patriotė, jei jau gyveni užsieny”, “tai kaip tu save vadini patriote, jei tau Lietuvoj per prastai” ir panašiai. Žinoma, pradžioje skaudu tokias replikas girdėti. Bet ilgainiui supratau, kad – bent mano nuomone – patriotais tai nebūtinai tas, kuris gyvena Lietuvoje. Tam, kad būtum savo šalies patriotu, nebūtina gyventi  savo šalyje.  Tai, kad gyveni Lietuvoje ir tai, kad verdi cepelinus kiekvieną sekmadienį, dar nereiškia, kad tu esi patriotas. Ką tu žinai apie savo praeitį? Ką tu žinai apie savo kultūrą, tradicijas? Daug svetur išvažiavusių žmonių, ypač studentų, apie šiuos dalylkus žino daugiau, nei tautiečiai, likę Lietuvoje.  Taigi, aš manau, kad patriotas – tai žmogus, kuris myli savo tėvynę ir stengiasi dėl jos gerovės, kad ir kur jis bebūtų. Skirtingai nei kai kurie, aš manau, kad nuo patriotizmo yra neatsiejama tolerancija – jei mano šalyje gerai gyventi, ar dirbti savo šalies labui, man, lietuvei, kodėl mano šalyje negali būti gera gyventi kitų tautų atstovams – jei jie dirba Lietuvos naudai?

Lietuva po 10-20 metų: Priekyje. Mes turime nuostabų mokslinikų arsenalą – tiek gyvenančių ir dirbančių Lietuvoje, tiek  užsienyje. Svarbiausia, kad mokslas būtų adekvačiai finansuojamas. Turime nepaprastai gabų, politikos, ekonomikos mokslus baigusį, vakarietišką jaunimą – Lietuva veržiasi į priekį, o po 10-20 metų mokys kitus, kaip tai padaryti. Tikiu tuo.

Lieporių gimnazijai linkiu keistis, bet išlikti tokiai pačiai: keičiaisi mokymo kryptys, mokiniai, vadovėliai – svarbu keistis kartu su jais,bet tu pačiu, linkiu mano mokyklai, mokytojams, mokinyje matyti augantį žmogų, asmenybę, ir prisidėti prie jo ugdymo, kaip buvo tada, kai aš ten mokiausi.

Galbūt Jus sudomins

Palikite komentarą