2003 m. baigiau tuometinę Lieporių vidurinę mokyklą. Klasės auklėtoja buvo istorijos mokytoja Marytė Jankauskienė – griežta ir reikli, tačiau ir globėjiška, „pastovinti“ už savo auklėtinius. Nesinorėdavo į jos pamokas ateiti nepasiruošusiai. Kai auklėtoja eidavo koridoriumi, visi mokiniai traukdavosi, užleisdami kelią. Tiems, kurie norėjo mokytis ir pasiruošti egzaminams, mokytoja nestokojo laiko ir dėmesio.
Studijos ir profesijos pasirinkimas.
Nuo vaikystės vasaras leisdavau Juodkrantėje, kur bendravimas su užsienio svečiais plėtė mano akiratį ir padėjo tobulinti anglų kalbą. Daug keliavau ir su tėvais, todėl susidomėjimas pasauliu, skirtingomis vietomis ir jų pažinimu natūraliai paskatino rinktis geografiją. Svarbi buvo ir geografijos mokytojos L. Kundrotienės įtaka, padėjusi pamatyti šio mokslo platumą ir įvairovę.
Apie geografijos studijas pradėjau galvoti dar mokykloje. Nors netrūko bandymų skatinti rinktis „praktiškesnę“ specialybę, stodama pirmu numeriu pasirinkau geografiją Vilniaus universitete. Studijos pasirodė gerokai platesnės ir gilesnės nei mokyklinė geografija – jos ugdė analitinį mąstymą, plėtė akiratį, o paskaitos buvo įvairios ir įtraukios.
Bakalauro studijų metu įgyta žinias gilinau magistrantūroje, kur geografijos studijos pasipildė kraštotvarkos ir planavimo aspektais. Vėliau įsitraukiau į mokslinius projektus, o tai natūraliai atvedė į doktorantūrą. Nuo 2014 m. esu geografijos mokslų daktarė. Profesinį kelią pradėjusi jaunesniosios mokslininkės pozicijoje, šiandien dirbu vyresniąja mokslo darbuotoja, vadovauju projektams ir mokslininkų komandoms. Stažavausi Europos šalyse, o geografijos žinios atvėrė ir profesines galimybes darbui Briuselyje, Europos Regionų komitete.
Pagrindinė mano tyrimų sritis yra miestai ir jų kaita. Dėl vykdytų tyrimų ir ekspedicijų gerai pažįstu įvairius Lietuvos regionus, tačiau pastaraisiais metais ypač daug dėmesio skiriu Šiauliams – savo gimtajam miestui, tapusiam ir vienu svarbiausių mano tyrimų objektų.
Mėgaujuosi savo darbu. Mokslininko darbas yra dinamiškas: jis reikalauja nuolat mokytis, prisitaikyti prie naujų tyrimų temų, bendradarbiauti su kolegomis iš įvairių šalių ir pristatyti rezultatus tarptautiniuose renginiuose. Esu įvairių tarptautinių geografinių organizacijų narė, taip pat Lietuvos geografus vienijančios organizacijos – Lietuvos geografų draugijos – valdybos narė.
Pomėgiai mokykloje ir dabar.
Iki šiol mano didžiausias pomėgis – kelionės, nesvarbu, Lietuvoje ar už jos ribų. Kolekcionuoju aplankytų šalių vėliavas, kurios puošia namus.
Taip pat mėgstu skaityti knygas, tik šiek tiek pritrūksta joms laiko.. Būdama vaikas negalėjau pakęsti knygų skaitymo, tačiau lietuvių kalbos mokytoja Sandra Puzarienė (tuomet Adomaitytė) parodė, kad ne visos knygos nuobodžios – yra įdomių ir tokių įtraukiančių, kad paleisti iš rankų nesinori.
Mėgstu įvairius renginius ir koncertus, į kuriuos įtraukiu ir šeimos narius, draugus.
Prisiminimai.
Nors mokytojų kolektyvas gerokai pasikeitė per šiuos 23 metus po mokyklos baigimo, bet vis dar gera tais retais atvejais ateiti į mokyklą ir sutikti pažįstamus mokytojus.
Jau daugiau nei 23 metus man galvoje kaip nusiraminimo ir susikaupimo mantra skamba posakis iš atvirutės, kurią mokyklos baigimo proga padovanojo lietuvių kalbos mokytoja Sandra. Tiksliai atkartoti neišeis, bet esmė: „Austrė turi atlikti didelį darbą, kol smėlio kruopelė virsta perlu.“ Perfrazuojant: susidūrusi su problemomis ar norėdama ką nors pasiekti, turi susikaupti, nuosekliai dirbti ir nepasiduoti. Beje, atvirutes su skirtingais užrašais gavo visi klasės mokiniai.
Palinkėjimas Lieporių bendruomenei.
Linkiu mokyklai ir toliau ugdyti mokinius, kuriais būtų galima didžiuotis!
Mokiniams linkiu nesivaikyti tik „prestižinėmis“ laikomų specialybių, taip siekiant aplinkiniams įrodyti savo vertę, o būti išskirtiniams – rasti savo mokslo kryptį, kuri „užaugintų sparnus“.