Mokyklą baigiau 2013m., mano klasės auklėtoja buvo biologijos mokytoja R. Kaluginienė. Labai gerai pamenu šiek tiek mistinį auklėtojos biologijos kabinetą su langu į koridorių ir gyvūnų skeletais. Savo auklėtoją atsimenu kaip labai konkrečią, drausmę mėgstančią mokytoją, kuri tikrai prisidėjo prie suvokimo apie kultūrą, darbo etikos formavimą.
Studijos ir profesijos pasirinkimas.
Po mokyklos įstojau į Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademiją, kur baigiau kino dramaturgijos studijas. Pamenu, kad šios studijos man atrodė svajonė, tačiau trečiame-ketvirtame kurse supratau, kad visgi nenoriu dirbti tokio darbo ir rašymas liko mano didelis pomėgis, prie kurio nuolat grįžtu jau dabartiniame darbe. Po bakalauro rinkausi komunikacijos krypties magistro studijas Vilnius Tech – Vilniaus Gedimino technikos universitetas, kur šiuo metu siekiu daktarės laipsnio ir dirbu lektore. Dabartinę savo veiklą aš labai myliu, dėstymas yra mano didelė aistra. Šalia studijų ir dėstymo, kuris ne visada buvo pagrindinė mano veikla, taip pat dešimt metų dirbau mados industrijoje. Nors visa tai turbūt skamba kaip daug skirtingų veiklų – rašymas, mada, komunikacija, visos jos susijungė į mano ekspertiškumą, kuriuo dabar dalinuosi. Manau, tame ir yra daug žavesio – nebandyti eiti tiesiu, numanomu keliu, bet siekti savo svajonių kiekviename gyvenimo etape ir pasitikėti tuo, kur tai nuves.
Pomėgiai mokykloje ir dabar.
Iš karto šovusi mintis – tai mokyklos renginių vedimas. Labai džiaugdavausi kiekviena galimybe vesti renginį ir esu iki šiol dėkinga teatro mokytojai, kuri nuolat mane skatindavo. Dabar kartais pagalvoju, kad kalbėjimas prieš auditoriją išliko labai svarbus įgūdis, kurį pati įgijau dar mokykloje, o dabar to mokau kitus.
Taip pat mokyklos laikais lankiau teatro studiją, labai mėgau rašyti. Sakyčiau, kad šie dalykai ir dabar man yra labai artimi, tik dabar mano gyvenime atsirado ir nemažai sporto, kuris mokykloje manęs nežavėjo.
Prisiminimai apie mokyklą, mokytojus.
Iš mokyklos man liko labai šiltų prisiminimų. Tai renginiai, konkursai ir olimpiados, kuriuose mėgau dalyvauti, ir, žinoma, kai kurios pamokos, kurios, drįstu sakyti, būdavo kaip mažytė šventė. Labai atmintyje įstrigęs man anglų k. mokytojos D. Puidokienės kūrybingumas ir tai, kaip ji kiekvieną pamoką paversdavo įdomia veikla. Pamenu, kartą mokytoja parodė savo žiedą, kuriame buvo išgraviruoti žodžiai „Impossible is nothing” – ir dabar šią frazę ir net, rodos, tą momentą taip aiškiai pamenu. Po mokyklos praėjo jau 12-a metų, o ši mažytė akimirka taip stipriai išliko atmintyje, nes joje slypėjo tiek šilumos ir įkvėpimo mums visiems, tada dar mokiniams… Dabar, pati būdama dėstytoja, imu šį pavyzdį ir paskaitoms ruošiuosi taip, kad jos būtų įdomios ir įtraukiančios. Tačiau tai, kaip kasdien degdavo mokytojos D. Puidokienės akys – man labai stipriai išlikęs prisiminimas.
Taip pat labai stipriai prisimenu lietuvių k. mokytojos S. Puzarienės nuoširdumą, meilę darbui ir gerumą. Tai, kas labiausiai įkvėpė mokykloje – mylintys savo darbą mokytojai, kurių buvo nemažai. Dabar jau nepamenu daugelio pamokų, kokius kontrolinius rašėme – visa tai laikas ištrina, tačiau išlieka nuotrupos malonių akimirkų ir degančių akių.
Palinkėjimas Lieporių bendruomenei.
Linkiu nebijoti eiti neišmintais keliais ir siekti savo svajonių. Kartais kelias neatrodys aiškus, tačiau žiūrint atgal visi taškai susijungs. Linkiu įvertinti visas mažas akimirkas, kurių ateityje liks tik nuotrupos ir tokios pačios jos niekada nepasikartos. Sėkmės ir laimės visiems, taip pat jei yra skaitančių mano mokytojų – ačiū jums už įkvėpimą ir didžiausios stiprybės!