Jurga Butkytė
Laimėjus Lietuvos rašytojų sąjungos konkursą, išleista pirmoji jaunos autorės knyga „Voratinkliais apsigobusios“.
Skaitymai rašytojų sąjungoje:
Autorės tekstai pinami lyg voratinklis iš pro akis besiveriančių vaizdų, plūstančių prisiminimų, sapnų, vizijų, jie pratrūksta skaitytų knygų citatomis, užsigalvojimais, užsižiūrėjimais, meditacijomis, kasdienybės detalėmis ir absurdo poetika. Jokios istorijos, jokių pasakojimų. Tik keistas klaidžiojimas, persipynimas, metaforų lizdai, sapnų, metamorfozių erdvė:
…eisiu numigt į dykumą.
pašildytu pienu užpilu medų.
metaforų karpiniais –akis
(kitaip neužmigsi poezijoj)
orą kala klavišai.
seniai sau atleidau už užmačią
perspausdint knygų tekstus.
suplauk indus! –užrinki, kai jau
nesitikiu.
Jurga Lūžaitė
Zigmo Gėlės premijos teikimo ceremonija Naisiuose:
Jurgos atsakymai į pateiktus klausimus:
Mokyklą baigiau1997 metais.
Mano pirmoji mokytoja Aldona Laucevičienė.
Mylimiausi mokytojai. Kadangi čia kalbama ne šiaip apie gerus specialistus, o apie meilę, su šiuo žodžiu siečiau mokytoją Tamarą Dudik, sustiprinusią iki šiol neišsivadėjančią mano meilę rusų kultūrai, ir savo kelrodę žvaigždę lituanistę Astą Valavičienę.
Savo mokykla didžiuojuosi, nes…
joje mane mokė Asta Valavičienė. Vietos ir įstaigos man svarbios, kiek su jomis sieja reikšmingi prisiminimai, o telkiančias, skatinančias šiltas asmenybes, sugebančias pasidžiaugti mažais dalykais, praskleisti beprasmybės uždangą, prisiminti lengviausia. Džiaugiuosi, kad ši intelektuali moteris, visuomet davusi savo mokiniams daugiau nei surašyta kokiose nors programose ir leidusi pamatyti, kokie galim būti, kai neprivalom būti jokie, pasirinko dirbti mokykloje. Jeigu nėra žmogaus, kuris sudomina prasmėmis, knygos gali likti tiesiog lentynas pripildančiais daiktais, o mokslas –dalyku, kurio teikiamą naudą tenka iškęsti.
Reikšmingiausias mano pasiekimas–
išsiugdytas pojūtis, kad kasdien kuri savo gyvenimą. Kai išmoksti atpažinti savo norus ir poreikius, mažai tikėtina, kad tapsi išdabinta kalorijas skaičiuojančia preke –galbūt skaitysi filosofijos knygas, tapysi paveikslus ar rūpinsies benamėmis katėmis.
Patriotas –
man tai visų pirma tolerantiškas žmogus, nesijaučiantis pranašesnis už kitų tautybių, religijų, rasių atstovus, priimantis juos į savo bendruomenę. Nusiteikęs dalintis savo patirtimi ir semtis jos iš kitų, kitokių, kitaip esančių. Gebėjimas mylėti savo šalį man neatsiejamas nuo kitų kultūrų pažinimo. Kalbos apie tėvynės meilę taip pat neturės daug prasmės, jei nepastebėsime smurto savo pašonėje ar negirdomis nuleisim patyčias.
Lietuva po 10, 20 metų…
Daug kas priklauso nuo to, kokiomis idėjomis kiekvienas ir kiekviena rinksimės vadovautis, kiek norėsim dalyvauti visuomenės gyvenime, reikšti savo nuomonę bei ją įtvirtinti, nes ateitį kuria tie, kas geriausiai išmoksta pagrįsti savo nuomonę, o politika –tai nuomonių vertimas įstatymais.
Lieporių gimnazijai linkiu…
visų pirma save suvokti kaip visus joje besimokančius ir dirbančius žmones. Besimokantiems noriu palinkėti išgirsti savo norus ir remti jais ateities planus, o ne pildyti tėvų, mokytojų ir visuomenės lūkesčius. Mokytojoms ir mokytojams –atlaidumo ne itin gabiems mokiniams (ačiū auklėtojai, kad kantriai kentė mano beviltiškus matematinius sugebėjimus).