5,K
Modestas Petravičius – Juozo Vitkaus Inžinerijos bataliono pirmos kovinės inžinerijos kuopos pirmo būrio vadas.
Mokyklą baigiau 2011 metais.
Mano auklėtoja, dabar ne tik mano ir brolio, bet ir mamos draugė, Irena Dagienė. Ji – puikus pasiaukojančios ir karingos mokytojos pavyzdys, sugebančios savo istorijos šaltinių biblioteka nuginkluoti bet kurį mokinį. Ji yra vienas iš tų asmenų, kurie savo taikliomis kalbomis ir patarimais įžiebė tą pradinę patriotizmo kibirkštėlę manyje, kuri greit įsiliepsnojo ir net nesiruošia užgesti.
Tik baigęs mokyklą įstojau į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos Karo Akademiją. Studijos LKA man sudarė galimybę įgyti ne tik civilį išsilavinimą, bet tuo pačiu gauti būrio vado kvalifikaciją.
Kuo išskirtinės studijos Karo Akademijoje? Tuo, jog tu esi ugdomas ne tik kaip aukštosios mokyklos studentas, bet ir kaip karininkas. Per ketverius metus teko krimsti ne tik civilinių studijų šaknis, bet ir išmokti šokti, dainuoti chore, virvėmis leistis nuo pastatų, nardyti baseine, pajusti tau į ranką įsikandusio belgų aviganio pykti. Savo kailiu teko patirti ką reiškia šaltą žiemos naktį leisti miške, susiglaudus su kurso draugais stebėjimo poste tam, kad būtų šilčiau, kiaurai šlapiam miegoti apkase žinant, kad pratybos baigsis tik po savaitės.
Tačiau, mano manymu, labiausiai studijos karo akademijoje išsiskiria sudarytomis sąlygomis kiekvienam kariui tobulinti savo vadovamimo įgūdžius.
Du metus teko dirbi su Jaunesniųjų karininkų vadų mokymų klausytojais. Vadovavimas karyboje visiškai „žaliems“ asmenims – milžiniškas iššūkis, privertęs mane visiškai kitaip pažvelgti į pedagogo darbą. Turėjau suprasti, kad tik nuolat besidomint ir tobulėjant gali užsitarnauti karių autoritetą. Supratau, kad geri dalykai reikalauja laiko. Taip pat suvokiau, jog norint, kad tavęs klausytųsi, tu privalai pasiruošti kiekvienam susitikimui su klausytojais.
Kaip minėjau, baigęs akademiją pasirinkau tarnybą Juozo Vitkaus Inžinerijos batalione.
Kadangi nuoširdžiai tikiu, kad būtent mokykla iškasa pamatus kiekvienam mokiniui, taip jį lyg nukreipdama tam tikra kryptimi, savo mokykla dižiuojuosi, nes turėjau galimybę semtis žinių iš panašių, bet tuo pačiu ir skirtingų motyvuotų, protingų bei patriotiškų asmenybių, sugebėjusių paruošti mano, kaip piliečio, pamatus tolimesniam augimui.
P.s. Kažin ar yra dar bent viena mokykla, į kurią kasmet, per abiturientų vakarą, taip norėtum grįšti ne tik dėl prisiminimų, bet ir kaskart kokybiškesnių mūsų mylimų mokytojų spektaklių!
Patriotas – tai šalies pilietis, savo mąstymu ir darbais siekiantis materialinės ir dvasinės naudos ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Tai asmuo, jaučiantis pareigą ir malonumą savo gebėjimais dalintis su kitais piliečiais, taip prisidėdamas prie mūsų visuomenės ugdymo.
Lietuva po 10, 20 metų? Maža mąstu, bet didi savo piliečių darbais valstybė, puikiai pasiruošusi tiek fiziškai tiek morališkai ginti savo bei sąjungininkų teritoriją.
Mokiniams linkiu kelti sau tik pačius aukščiausius tikslus, siekti savo svajonių ir niekada neiti lengviausiu keliu, nes tik atiduodant visą save galime pasiekti iškeltus tikslus ir tapti geriausiais…
Lieporių Gimnazijos mokytojams linkiu niekad nesustoti, tobulėti bei stebinti mokinius savo darbais, motyvacija bei pilietiškumu tam, kad Vardant Tos, Lietuvos, ne tik vienybė, bet ir Lieporių bendruomenė žydėtų!
